Ekspedicija į Suvalkus nepavyko. Neatsipirko dėl pinigų ir pakenkė moraliai. Pinigus, tiesa, dar reikia suskaičiuoti – gal koks vienas kitas euras ir prisidėjo, bet noro skaičiuoti balansą nebuvo.
Vandos vyras nuo šeštadienio popietės, kai išvažiavo iš „Kauflando“, paskutinės marštruto parduotuvės, vaikšto baisiausiai įsižeidęs – dėl gryno nieko, kai pagalvoji.
Stovėjimo aikštelėje vyresnieji Markevičiai atrado į jų automobilį atremtą apšiurusį dviratį. Šalia jo susikaupęs rūkė jo šeimininkas, irgi neblizgantis. Markevičius valdingai, bet mandagiai paklausė: „Czy to panski welosyped?“ Dviratininkas netikėtai metė žemėn cigaretę, pašaipiai pamėgdžiojo intonaciją – „Moj, moj welosyped“, greitosiomis pasakė kelis rusiškus keiksmažodžius, skirtus tuteišiams iš Vilniaus, ir nuvažiavo. Markevičius, šešiasdešimt metų išgyvenęs Juodšiliuose, jaunystę ir brandą praleidęs su Lenkijos radijo pirmąja programa, buvo įsitikinęs, kad lenkiškai šneka puikiai ir tuteišizmo jo kalboje nėra. Markevičiaus dviratininko tirada visiškai nesutrikdė, labiausiai erzinosi dėl savo užmaršumo:
- Ir juk žinau, kad „rower“, o dabar, kaip koks baltarusis, – „welosyped“. Net sukirčiavau taisyklingai.
- Tu ir esi baltarusis, - priminė vyrui Vanda. – Negali atsisakyti šaknų. Ir kaimynai tavęs nesuprastų.
Pirmadienį į darbą Verkių dizaino ir interjero muziejuje Vanda atsinešė vieną Suvalkų trofėjų, saldainių dėžutę „Sliwka w czekoladzie“. Muziejaus eksponatų prižiūrėtojos, kurioms Vanda vadovauja, turi tradiciją grįžusios iš atostogų ar šiaip kelionių pasiūlyti bendradarbėms egzotiškų skanėstų. Vanda iki šiol negali pamiršti savo baisiausios skonio patirties, kai sukramtė juodą suomišką guminuką.
Prižiūrėtojų kambaryje buvo tuščia. Moterys pradės rinktis po pusvalandžio. Vanda pakrapštė saldainių dėžutės apvalkalą. Plėvelė netikėtai lengvai įplyšo. Vanda ją nuėmė ir išmetė. Dangtelis atsidarė savaime. „Vienas nieko nereiškia“, - nusprendė ir įsimetė į burną. Kai į kambarį energingai įkaukšėjo geriausia Vandos draugė ir neoficiali pavaduotoja Nijolė, ant kartoninio dugno buvo likusios kelios slyvos šokolade, kurių vadinti vaišėmis nebevertėjo, tad Vanda ryžtingai uždarė stalčių, paslėpdama saldainius nuo nusivylusių žvilgsnių. „Juo labiau kad aš Suvalkuose dirbau“, - nutarė Vanda. Nijolė numetė rankinuką ant stalo, žiojosi pasisveikinti su drauge ir griausmingai nusičiaudėjo.
Vanda pagraibė po saldainių dėžutę. Užčiuopė likusias penkias ar šešias šokoladines slyvas ir išsitraukė dar vieną. Šiek tiek nustebusi įsidėjo ją į burną ir susimąstė. Atsidarė durys. Nijolė numetė rankinuką ant stalo, bandė pasisveikinti, bet nesuspėjo – čiaudulys nutraukė pradėtą žodį.
Vanda ištraukė ranką iš saldainių dėžutės ir įsmeigė žvilgsnį į duris. Po minutės pasigirdo aukštakulnių stuksenimas. Vanda laiko nešvaistė:
- Nijole, aš turiu, ne... jaučiu. Vienu žodžiu, patekau į labai stiprų deja vu. Jau trečią kartą. Štai dabar tu numesi rankinuką ant stalo...
Nijolė prisispaudė aksesuarą prie krūtinės.
- ...Na, gerai, tiek to. Bet štai dabar – nusičiaudėsi!
Garsas sudrebino prižiūrėtojų kambarį.
- Aha! – triumfuodama sušuko Vanda, bet jos jau niekas negirdėjo, o ranka vėl užčiuopė penkias likusias slyvas šokolade.
Vanda su laiko spąstais susitaikė praėjus ne vienam tūkstančiui ciklų – šitaip eksponatų prižiūrėtojų vyresnioji pavadino lygiai pusantros minutės ilgio epizodus, kurie prasidėdavo nuo rankos saldainių dėžutėje, o pasibaigdavo įvairiai, kaip Vanda pati nuspręsdavo.
Pirmieji ciklai buvo gąsdinantys ir įdomūs. Vanda išmoko pasitikti Nijolę muziejaus parke ir greitakalbe išpyškinti pasakojimą apie neįtikėtiną situaciją. Draugė nesuabejodavo nė vienu Vandos žodžiu, gyvai puldavo ieškoti išeities, bet po devyniasdešimties sekundžių Vandai tekdavo viską pradėti iš naujo. Buvo ir naudos – Nijolė papasakojo apie filmą „Švilpiko diena“, kuriame vyras irgi užstrigo, tik pasikartojančiam gyvenimui turėjo visą parą, o ne niekingą minutę su puse. Galiausiai Vandai pavyko sužinoti visą filmo siužetą (Labas, Nijole, labai skubu, klausyk, o kas įvyko po to, kai Belušis išmoko groti pianinu? Kryžiažodžiui reikia.), bet ji vis tiek pakartojo beveik visas herojaus klaidas.
Nesėkmingai planavo savižudybę. Nei prie muziejaus, nei parke nebuvo greitai lekiančių automobilių, po kurių ratais galima pulti, ar padoriai aukšto pastato, tinkamo finaliniam šuoliui. Vieną dieną nusprendė, kad mirtis nuo elektros smūgio yra realiausias variantas. Ilgai bandė išardyti elektros lizdą, net surado muziejaus naktinio budėjimo spintelėje atsuktuvą, bet niekaip nespėdavo jo atsinešti į prižiūrėtojų kambarį. Buvo ir agresyvios depresijos periodas. Tuomet ypač kentėjo Nijolė, nes Vanda nusprendė, kad draugės nusičiaudėjimas yra ženklas, uždarantis laiko kilpą. Ji užpuldavo Nijolę iš pasalų, užčiaupdavo jai burną, nosį, kartą net šiek tiek prismaugė. Uždavinį galų gale įvykdė – Nijolė čiaudėdavo tik dulkiname kambaryje, o parke ar muziejaus koridoriuje – ne, bet spėjimas nepasitvirtino: devyniasdešimt naujo ir trumpo gyvenimo sekundžių prasidėdavo toje pačioje vietoje, su saldainių dėžutėn įkišta ranka.
Praėjus tūkstančiams (o gal ir šimtams tūkstančių)ciklų depresija, panika ir apatija baigėsi. Vanda atrado keistojo gyvenimo ritmą. Dažniausiai elgdavosi vienodai – atsistodavo, išeidavo į koridorių (13 sekundžių), iš budėtojo stalo stalčiaus paimdavo cigaretę (20 sekundžių. Tuo metu į prižiūrėtojų kambarį įeinanti Nijolė jos nebepamatydavo.) ir išeidavo į terasą (27 sekundės). Terasoje Vanda žiūrėdavo į rudeninius Neries šlaitus ir ramiai per minutę su trimis sekundėmis surūkydavo cigaretę. Kartais rutiną paįvairindavo paskambindama vyrui. Su sūnumi to padaryti negalėjo – jo telefonas būdavo užimtas visą Vandai skirtą laiką. Šnekteldavo ir su Nijole – apie kokius nors niekus. Bet daugiausia toje terasoje berūkydama galvodavo.
Vanda suprato, kad spąstai skirti tik jai. Praėjus devyniasdešimčiai sekundžių Nijolei ir visiems kitiems gyvenimas tęsiasi. Kartu jis tęsiasi ir kitai, paralelinei, Vandai. Viena lieka uždaryta cikle, kita – gyvena toliau. „Ta kita turbūt nieko neatsimena. Arba, jei buvo nenormali, jai viskas primenama,“ kažkada pagalvojo Vanda ir įsivaizdavo save, smaugiančią geriausią draugę, atsitokėjančią, kažką nerišliai vapančią apie tai, kad ji pati nesupranta, kas čia buvo, siaubą Nijolės akyse, policijos ir greitosios pagalbos mašinas muziejaus kieme, besišnabždančias eksponatų saugotojas, tramdomuosius marškinius, susirūpinusių Markevičių, vyresnio ir jaunesnio, veidus. Dar vėliau Vanda nutarė, kad ji mirė, o laiko spąstai yra skaistykla, kurioje kiekvienas gauna pagal nuodėmes. Pavyzdžiui, gal yra ir tokių, kuriems skirta dešimt sekundžių ir jie praleidžia jas ne jaukiame muziejuje su terasa, cigaretėmis ir slyvomis šokolade, bet Ukmergės plento autobusų stotelėje (be paviljono) vėjuotą žiemos vakarą per šlapdribą.
Ta proga Vanda pabandė suskaičiuoti savo nuodėmes ir suvokti, koks bausmės terminas jai skirtas. Bet nuodėmių beveik nebuvo. Vanda, šiek tiek nustebusi, suprato, kad buvo gera draugė, puiki žmona, tobula mama. Na, gal turi šiek tiek per daug noro vadovauti. Vienintelis įtartinas periodas nuodėmių kontekste buvo jos darbas didžiulės gamyklos valgykloje. Ten teko suktis, o išradingumą kai kas galėjo pavadinti vagystėmis. Galų gale Vanda savo valgyklines kombinacijas iš galimų nuodėmių sąrašo išmetė: „Ir šiaip, tai buvo blogio imperija.“ Bet Vandai teko pripažinti, kad dėl maisto ji iki šiol turi problemų. Negalima, žinoma, sakyti, kad ji godi ar šykšti, - nėra Juodšiliuose dosnesnės šeimininkės už Vandą!
Nerimą kėlė detalės. Pavyzdžiui, kai eidavo apsipirkti viena, be Markevičiaus, mėgdavo sugrupuoti prekes taip, kad viena produktų krūvelė kainuotų pusantro euro. Išskirstydavo surūšiuotas krūveles prekių vežimėlyje, pasiimdavo į rankas vieną porciją ir traukdavo kason. Panaudojus lojalumo kortelę, vienas procentas sukaupiamos sumos virsdavo ne vienu, o dviem centais – aparatas penkiasdešimt centų apvalindavo į didesnę pusę. Šeši reisai – šeši papildomi centai. O šeši papildomi centai yra dvidešimt vienas lietuviškas centas. Per mėnesį – daugiau kaip šeši litai. Per metus – beveik aštuoniasdešimt litų, arba dvidešimt trys eurai. Tokios sumos gatvėje nesimėto. Ir iš svečių grįždama Vanda niekada nesikratydavo siūlomo torto gabaliuko ar silkių indelio į namus, o pati neduodavo. Ir ką ji gali padaryti? Nieko. Toks auklėjimas. Ir patirtis. Maistą reikia arba valgyti, arba taupyti. Slyvas šokolade irgi viena suvalgė. Daug kartų suvalgė.
Vanda vėl ištraukė ranką iš saldainių dėžutės. Luktelėjo. Pasigirdo Nijolės žingsniai. Draugė įėjo į kambarį.
- Nori lenkiškų slyvų šokolade? – paklausė Vanda.
- Jo, noriu... Palauk... – Nijolė užsimerkė, prasižiojo ir kelis kartus kvėptelėjo.
Kai čiaudulys nugriaudėjo, Vanda automatiškai atsistojo ir susiruošė keliauti į terasą.
- Tai kur tas šokoladas, a? Vanda? – nekantriai paklausė Nijolė. – Aš tuoj kavos užkaisiu.
Vanda nustebusi apsidairė: „Ką, jūs tikrai? Viskas dėl saldainių? Atseit reikia dalytis?“
Dar norėjo apkaltinti „juos“ vaikiškumu, smulkmeniškumu ir primityvumu, bet nusprendė neerzinti likimo ir pavojingą mintį skubiai nutraukė.